Kodėl laukiame, kol prapuolusi elektra sužlugdys verslą?

Šiandien nemaža dalis bendrovių yra gyvybiškai priklausomos nuo jų IT infrastruktūros. Tačiau vieną dieną bendrovės serveriai, talpinantys svarbius dokumentus bei įvairias kasdieniam darbui reikalingas aplikacijas (el. paštas, CRM ir pan.), dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, gedimų, nepalankių oro sąlygų, gali tiesiog nustoti veikti. Kartu nustos veikti ir bendrovė, o, kaip rodo įvairūs tyrimai, sustojęs kritinių aplikacijų darbas bendrovėms vidutiniškai kainuoja 5 tūkst. JAV dolerių (apie 13,1 tūkst. litų) per minutę.

Tad tam reikia pasiruošti iš anksto – sukurti ir nuolat testuoti avarinio atkūrimo (angl. Disaster recovery – DR) planą, kuris užtikrins, jog sustojus pagrindinių serverių darbui, automatiškai ir nepastebimai pradėtų veikti atsarginės stotys. Toks planas apima atsakingus darbuotojus, numato kritines aplikacijas, kokiu būdu daromos jų atsarginės kopijos ir dar begalę kitų detalių. Tačiau šiandien daugelyje bendrovių tai vis dar nice to have opcija, o ne būtinybė.

IT avarinio atkūrimo (angl. IT Disaster Recovery Preparedness – DRP) taryba šią vasarą paskelbė daugiau nei 200 stambių organizacijų iš viso pasaulio (didžioji dauguma jų veikia Šiaurės Amerikoje ir EMEA regione) apklausos rezultatus apie jų pasirengimą DR. Skaičiai – nedžiuginantys. Didžioji dauguma respondentų, nepaisant jų verslo dydžio, yra nepasiruošę atstatyti kritines IT sistemas ištikus rimtai nelaimei.

Net 36 proc. organizacijų per pastaruosius metus bent kelioms valandoms neturėjo prieigos prie kritinių aplikacijų, virtualių mašinų ar duomenų, o kas penkta to negalėjo padaryti net keletą dienų. Daugeliu atvejų bendrovės pamatė, kad duomenų atsarginės kopijos, įvykus rimtai nelaimei, yra neatkuriamos. Apklausa parodė, kad 43 proc. atvejų, kai administratoriai bandė atkurti sistemas iš atsarginių kopijų ar replikų, buvo nesėkmingi.

Tokia situacija nereiškia, kad darbuotojai gali tiesiog kelias dienas pailsėti ir palaukti, kol sistemų administratoriai ir inžinieriai pastatys jų bendrovę ant kojų. Penktadalis apklausoje dalyvavusių bendrovių, esant tokiai situacijai, patyrė didesnius nei 50 tūkst. JAV dolerių (apie 131 tūkst. litų) nuostolius, o 2 proc. respondentų tai kainavo daugiau nei 2 mln. JAV dolerių (apie 5,26 mln. litų). Be to, ketvirtadalis nurodė, kad nelaimė atėmė daug brangaus darbuotojų laiko bei pažeidė kas dešimtos bendrovės reputaciją.

Gali susidaryti įspūdis, kad bendrovių vadovai tiesiog numoja ranka į tokią milžinišką riziką su mintimi, kad mums tai jau tikrai neatsitiks. Ne, jie kuria DR planus, tačiau tai daro atmestinai. Daugiau nei 60 proc. apklaustųjų neturėjo pilnai išbaigto DR plano, o likę 40 proc. nurodė, kad planas, ištikus pačiam blogiausiam scenarijui, nebuvo itin naudingas. Tai nestebina, žinant faktą, kad net kas ketvirta apklausoje dalyvavusi bendrovė niekada netestuoja sukurto DR plano ir neįsitikina ar jis tikrai veikia. O tos kurios testuoja ir negali per daug girtis – net 65% bendrovėse planas neįveikė nelaimės simuliacijų.

Ateities įrašuose detaliau apžvelgsime, kaip iš anksto pasiruošti didelio masto nelaimei ir kokie sprendimai leidžia efektyviausiai perkelti kritines sistemas iš nelaimės vietos.